1 Makabiejų 2

₁Tomis dienomis Simeono sūnaus Johanano sūnus Matatijas, kunigas iš Joaribo, išsikėlė iš Jeruzalės ir apsigyveno Modeine. ₂Jis turėjo penkis sūnus: Johananą, vadinamą Gadžiu, ₃Simeoną, vadinamą Tasiu, ₄Judą, vadinamą Makabiejumi, ₅Eleazarą, vadinamą Avaranu, ir Jehonataną, vadinamą Apfu. ₆Matydamas šventvagiškus darbus Jude ir Jeruzalėje, jis tarė:

₁₄Persiplėšęs drabužius, Matatijas apsivilko ašutine ir didžiai gedėjo.

₁₅Karaliaus pareigūnai, prievarta vertę atsimesti, atvyko į Modeino miestą surengti aukų atnašavimo. ₁₆Apie juos susibūrė daug izraelitų. Ir Matatijas bei jo sūnūs buvo priversti pasirodyti. ₁₇Karaliaus pareigūnai kreipėsi į Matatiją, tardami: „Tu esi vadas, gerbiamas ir žymus žmogus šiame mieste. Tu turi sūnų ir tautiečių, kurie tave palaiko. ₁₈Tad eikš ir pirmas įvykdyk karaliaus įsaką, kaip padarė visos tautos ir visi Judo vadai bei visi pasilikusieji Jeruzalėje. Tada tu ir tavo sūnūs būsite tarp karaliaus bičiulių, pagerbti sidabru, auksu ir gausiomis dovanomis“.

₁₉Bet Matatijas, atsakydamas pakeltu balsu, tarė: „Net jeigu visos tautos karaliaus valdose jam paklustų ir net jeigu kiekviena tauta, atsimesdama nuo savo protėvių religijos, sutiktų vykdyti karaliaus įsakus, ₂₀aš, mano sūnūs ir tautiečiai liktume prie savo protėvių Sandoros. ₂₁Saugok, Dieve, kad mes atmestume Įstatymą ir įsakymus! ₂₂Karaliaus įsakams nepaklusime, nuo savo religijos nei į dešinę, nei į kairę nesuksime“.

₂₃Vos jam baigus kalbėti, vienas žydas išėjo į priekį visų akyse atnašauti aukos ant Modeino aukuro pagal karaliaus įsaką. ₂₄Tai pamatęs, Matatijas užsidegė uolumu; jam drebėjo širdis iš susijaudinimo. Jį užplūdo teisus pyktis. Tad pribėgęs jis užmušė atsimetėlį ant aukuro. ₂₅Drauge jis užmušė ir karaliaus pareigūną, norėjusį priversti juos atnašauti auką, ir nugriovė aukurą. ₂₆Degdamas uolumu dėl Įstatymo, jis elgėsi, kaip buvo pasielgęs kadaise Finehasas su Saluvo sūnumi Zimriu.

₂₇Tada Matatijas perėjo miestą, šaukdamas pakeltu balsu: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ ₂₈Tada jis ir jo sūnūs paliko mieste visa, ką turėjo, ir pabėgo į kalnus.

₂₉Daug žmonių, ieškančių teisumo ir teisingumo, išėjo gyventi į tyrus, ₃₀pasiimdami savo vaikus, žmonas ir net galvijus, nes juos buvo užgulusios nepakeliamos nelaimės. ₃₁Karaliaus pareigūnus ir įgulą, buvusius Jeruzalėje, Dovydo mieste, pasiekė žinia, kad vyrai, atsisakę vykdyti karaliaus įsaką, išėjo į slėptuves tyruose. ₃₂Stiprus dalinys tuojau pat išskubėjo jų vytis. Pasiviję pasistatė stovyklą ir sustojo į mūšio rikiuotę. Ta diena buvo šabas. ₃₃„Dabar pats laikas, – šaukė jiems kariai, – išeikite ir vykdykite, ką karalius įsako! Liksite gyvi!“ ₃₄Bet jie atsakė: „Nei mes eisime, nei darysime, ką įsako karalius, ir šabo dienos neniekinsime“. ₃₅Kariai nedelsdami pradėjo puolimą, ₃₆bet jie niekaip nesipriešino, nemetė į juos nė akmens, nei slėptuvių angų neužramstė. ₃₇Mat jie sakė: „Visi be kaltės mirkime. Dangus ir žemė yra mūsų liudytojai, kad jūs mus neteisingai žudote“. ₃₈Taigi kariai puolė juos šabo dieną. Jie buvo išžudyti drauge su savo žmonomis, vaikais ir galvijais, iš viso apie tūkstantis žmonių.

₃₉Kai žinia apie tai pasiekė Matatiją ir jo draugus, jie labai gedėjo dėl jų. ₄₀Vienas kitam jie sakė: „Jeigu visi taip elgsimės, kaip elgėsi mūsų broliai, atsisakydami kovoti su pagonimis dėl savo gyvasties ir savo papročių, jie greitai mus nušluos nuo žemės“. ₄₁Taigi tą pačią dieną jie taip nutarė: „Jei kas puls mus šabo dieną, kad ir kas jis būtų, kovosime su juo, kad nežūtume visi, kaip žuvo mūsų broliai tyrų slėptuvėse“.

₄₂Prie jų prisidėjo ir būrys chasidų, narsių Izraelio galiūnų, norinčių ištikimai aukotis dėl Įstatymo. ₄₃Be to, ir visi kiti, kurie buvo tapę pabėgėliais, norėdami išsigelbėti nuo persekiojimo, dėjosi prie jų, sustiprindami jų gretas. ₄₄Surinkę kariuomenę, jie įpykę su įniršiu žudė nusidėjėlius ir atsimetėlius. Gyvi išlikusieji gelbėjosi, bėgdami pas pagonis. ₄₅Matatijas ir jo draugai surengė žygį per visą kraštą, griaudami aukurus. ₄₆Visus berniukus, užtiktus Izraelio žemėje neapipjaustytus, jie privertė apipjaustyti. ₄₇Persekiojant įžūliuosius, jų žygį lydėjo sėkmė. ₄₈Gelbėdami Įstatymą iš pagonių bei karalių rankų, jie neleido nedorėliams gauti viršaus.

₄₉Artinantis Matatijo mirties metui, jis tarė savo sūnums: „Dabar įžūlumas ir smurtas vis labiau įsigali, dabar sąmyšio ir nuožmaus pykčio metas. ₅₀Tad būkite, mano sūnūs, uolūs dėl Įstatymo, dėkite savo gyvastį už savo tėvų Sandorą!

₆₅Štai jūsų brolis Simeonas, žinau, yra išmintingas vyras. Visada jo klausykite, ir jis bus jums tarsi tėvas. ₆₆O Judas Makabiejus, galiūnas nuo pat jaunystės, bus jūsų kariuomenės vadas ir ves karą su pagonimis. ₆₇Suburkite prie savęs visus, kurie laikosi Įstatymo, ir atkeršysite už savo tautą! ₆₈Pagonims atmokėkite, kaip jie užsitarnauja, ir laikykitės Įstatymo įsakymų“.

₆₉Paskui, palaiminęs juos, jis nuėjo pas savo protėvius. ₇₀Jis mirė šimtas keturiasdešimt šeštais metais ir buvo palaidotas savo tėvų kape Modeine. Visas Izraelis jo gedėjo didžiu gedulu.